Susėdome į ritualinį ryto ratą su vaikais pasisveikinti, aptarti kaip jie šiandien jaučiasi. Labai nudžiugau, kai bandant prisiminti praeitą mano vestą pamoką "Pažintis su rankų pirštukais", viena mergytė kuo puikiausiai išvardino visus rankų pirštų pavadinimus. Atlikome linksmą rankų ir pirštukų "pažadinimo" mankštelę, kad vaikučiai labiau atsipalaiduotų ir sutelktų dėmesį meninio darbelio gamybai. Tokia mankšta padeda sustiprinti raumenis, pagerinti judesių koordinaciją ir lankstumą, o tai gali palengvinti ir pagreitinti jų mokymosi procesą, taip pat lavinami smulkiosios motorikos įgūdžius.

Papasakojau vaikams apie svarbiausią Šv. Velykų simbolį – velykinį margutį, pateikdama vizualų pavyzdį, kaip atrodo tradiciniu liaudišku būdu margintas kiaušinis vašku. Taip pat papasakojau ir vizualiai parodžiau, kokiais ornamentais išmargintas kiaušinis bei kokią simbolinę reikšmę turi kiekvienas ornamentas. Šiuo būdu skatinamas kultūrinis ir tradicinis pažinimas, kuris padeda vaikams geriau suprasti ir vertinti savo tautos paveldą.

Paraginus, vaikai susėdo į savo vietas prie stalo. Kiekvienam iš jų padėjau indelį su vandens ir citrinos rūgšties tirpalu. Darbas vyko individualiai. Paprašiau vieno iš mokinių išdalinti klasės draugams po jau paruoštą A4 formato lapą su kiaušinio siluetu. Tuo tarpu paaiškinau, ką reikės atlikti, ir išdalinau po ausų krapštuką, kurį vaikai panaudos kaip teptuką. Vaikai labai nustebo, jog reikėjo tapyti netradicinėmis tapymo priemonėmis – iš pažiūros paprastas vanduo pakeitė spalvą vos tik jį vaikai užtepė ant kiaušinio (užtepus citrinos rūgšties tirpalo ant ciberžolės ir sodos mišinio, jis staiga išbąla). Klasėje girdėjosi ne vienas nuostabos šūksnis. Buvo gera stebėti tokią vaikų reakciją. Jiems tai pasirodė tarsi mažas stebuklas! Tokiu būdu vaikai sukūrė įvairius ritmiškus (ir ne tik ritmiškus) raštus velykiniam margučiui. Kai kurie vaikai norėjo marginti kiaušinį savo sugalvotais raštais, tokiais kaip vienaragis ar traktorius, taigi neprieštaravau laisvai lietis  jų fantazijai sukurti savo unikalų margutį. Pamokos metu stebėjau kiekvieną mokinį, prireikus padėjau jam. Atkreipiau dėmesį ir į specialiųjų poreikių turinčius vaikus ir suteikiau jiems papildomą pagalbą atliekant darbelį. Vienas berniukas norėjo, jog pasėdėčiau prie jo kol jis pabaigs piešti “siūlų raizgalynės” margutį, o kita mergaitė paprašė, jog padėčiau kartu pabaigti taškuoti margučio šoną. Pabaigtus darbelius paprašau sudėti džiūvimui ir paraginau susitvarkyti savo darbo vietas. Po to kiekvienam vaikui išdalinau lapelį su trijų emocijų veidukais (linksmas, rimtas, liūdnas) ir paprašiau, jog kiekvienas įsivertintų savo emocinę būseną šios pamokos metu (nuspalvintų veiduką, kuris labiausiai atitinką jo/jos būseną). Iš visų 14 vaikų tą dieną buvusių klasėje, tik 2 pažymėjo rimtus veidukus, tad manau, jog pamoka tikrai pasisekė. Kai visi vaikai pažymėjo savo “emociukus” pasakiau, jog išdžiūvusius darbelius sukabinsime koridoriaus stenduose ir galėsime visi pasigrožėti ir aptarti kiekvieno darbelį.